2017-11-20, pirmadienis, 02:09.     Šiandien Radviliškyje saulė teka 08:00, leidžiasi 16:06, dienos ilgumas 8:6.

Ketvirta karta toje pačioje sodyboje

2017-07-18, paskelbė Dienos NAUJIENOS
Ketvirta karta toje pačioje sodyboje

Vienas stambiausių šalies ūkininkų Vytautas Krikščiūnas, gyvenantis Radviliškio r. esančiuose Liaudiškiuose, didžiuojasi, kad šiame kaime užaugo jis, jo tėvas ir senelis. Ir senelė, mama, žmona buvo vietinės. Ir jo paties vaikai čia užaugo ir kol kas neketina kelti sparnų. Abu sūnūs ir dukra pasirinko agronomo specialybę, kaip ir tėvas.

 

Kartų pėdsakai sodyboje

 

„Jeigu reikėtų kurtis atokiame vienkiemyje, vargu ar norėčiau. Bet kai čia seneliai ir tėvai gyveno, visi keliai ir takeliai nuo mažų dienų išvaikščioti, medžiai ir krūmai pažįstami, keisti šios vietos į nieką nenorėčiau. Džiaugiuosi, kad iš keturių vaikų būtent aš čia likau gyventi“, – sakė Vytautas.

 

Senelis Juozas kone lygiai prieš šimtmetį pradėjo kurtis Liaudiškių kaime: pasistatė gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą dviem galais: viename – tvartas, kitame – daržinė pašarams krauti. Taip pat buvo suręsta malkinė, universali pirtis, kurioje šeima ir maudėsi, ir alų gamino, svirnas ir aruodas, per kurio viršų būdavo pilami grūdai.

 

Kas pasakytų, kad Vytauto gyvenamas namas ir pertinkuotas molinis tvartas yra šimtamečiai? 

 

Tėvukas Vytautas nėjo į kolūkį, dirbo durpyne. Nenoras būti kolūkiečiu nemažai kainavo: buvo atimtas senelio sodintas sodas ir visa žemė iki pat pastatų slenksčio. Sodas pasidarė, kaip tada sakė, valdiškas, kiti žmonės į jį pradėjo eiti obuoliauti. Taip tėvukas buvo priverstas stoti į tarybinį ūkį, o vėliau – į kolūkį.

 

Tėvukas Vytautas praplatino gyvenamąjį namą ir pristatė antrą galą, pakeitė šiaudinius svirno ir ūkinio pastato stogus, ant kurio vištos slapukės lakstydavo, viena net būrelį viščiukų išperėjo. Jis turėjo savo kalvę: vienoje jos pusėje buvo žaizdras, ant kurio kalta geležis, kitoje – varstotas, kaltai, grąžtai ir kiti įrankiai medžio darbams. Pats pasigamino langus, išmūrijo sienas ir kaminus, atliko visus staliaus darbus, tik pečių mūryti nedrįso. Viską darė grįžęs iš darbo.

 

V.Krikščiūnas su sūnumis Laurynu ir Gabrieliumi bei dukra Giedre

 

Atsisakė šiaudinių stogų

 

Vytautas atsimena, kaip tėvukas stogams čerpių pasigamino – turėjo specialių formų, kuriose iš betono liedavo čerpes ir saulėje džiovindavo. Kiekvienoje buvo įbetonuota viela ir vinis, kad būtų galima vieną prie kitos pritvirtintų ir stogas geriau vėjus bei audras atlaikytų.

 

Jis, jauniausias iš 4 vaikų, įdėmiai stebėjo, kaip tobulinamas namas. Tėvukui daugiausia talkino vyriausias sūnus, 8 metais už Vytautą vyresnis. Kitas senelis kūrėsi už 800 metrų, vyriausias brolis talkino ir jam, sulaukdavo pagyrimų.

 

Kai tėvukas statė lauko rūsį, Vytautas jau buvo septintokas, kartu su juo mūrijo vidines sienas. Puikiai atsimena, kaip tėvas atnaujino molinį tvartelį – prismulkino šiaudų, įbėrė smėlio, molio ir šiuo mišiniu tvarkė nubėgusias sienas

 

Vytautas su šeima gyvena savo paties statytame name – prie kažkada buvusio lauko rūsio daržovėms laikyti pristatė du garažus ir antrą aukštą. Kai tėvai nutarė išsikraustyti iš vienkiemio ir nusipirko namuką gyvenvietėje, namą dar praplėtė, panaikinęs garažus. Ir tėvo gamintas čerpes pakeitė raniline stogų danga.

 

Molinį tvartą Vytautas pertinkavo, perdažė, jame daug ką susideda. Iš pirtelės ir svirno buvo padaręs lauko virtuvėlę ir garažą motociklams, bet vėliau nugriovė, nes pastatai buvo labai apšiurę, stovėjo kiemo viduryje, neteko paskirties. Motociklai dabar glaudžiasi moliniame tvarte.

 

Tėvų namuko nenorėjo griauti, kad gražiau atrodytų, pakeitė stogą, apkalė dailylentėmis. Iš vidaus beveik nekeitė, tik išardė pertvarą ir iš virtuvės bei dviejų kambario padarė didelę patalpą, nedidelę salę.

 

Statybininkų peršama mintis, kad paprasčiau senus pastatus nugriauti ir statyti jų vietoje naujus, V.Krikščiūnui nepriimtina – juk šie senelio, tėvo statyti, paties su broliu tvarkyti.

 

Šimtamečių medžių pavėsis

 

Kad sodyba labai sena, išduoda ją juosiantys šimtamečiai beržai, liepos, gluosniai. Dar senelis Juozas sodybą trimis eilėmis medžių iš trijų pusių apsodino: lapuočiais ir spygliuočiais, kad būtų kaip siena nuo audrų ir vėjų.

 

Ir dar eilę vyšnių aplinkui išrikiavo, matyt, labai vertino šiuos vaismedžius. Sode prisodino daug obelų, juodųjų ir raudonųjų serbentų, agrastų. Senų krūmų nebeliko, o obelys, rūpestingai genimos ir prižiūrimos, dar duoda vaisių. Teikia džiaugsmo, kad jos senelių, tėvų išrinktos, puoselėtos ir dar jam tarnauja. Aukštaūgės senosios antaninės, alyvinės obelys ūkininkui atrodo tikresnės – kokia obelis, jeigu tik žmogaus aukščio?..

 

Atgaivą sodyboje teikia ir du tvenkiniai. Jie iškasti Vytautui pradėjus rimčiau ūkininkauti, prieš dvidešimt metų.

 

Sodybą supa seni, dar senelio sodinti medžiai.

 

Kaimo pedagogika

 

Vytautas prisimena, kad tėvai stengėsi kiekvieną minutę kažką daryti, papildomai užsidirbti. Laikė dvi karves. Kadangi valdžia to neleido ir gyvuliams trūkdavo šieno, su broliu eidavo šienauti griovių, pamiškių – neišdalytų ganiavų. Eidavo į kolūkį akmenų rinkti, šieno minti, dirbti prie žolės granulių agregatų – dešimtmetis Vytautas dviratį „Ereliukas“ iš savo uždirbtų pinigų nusipirko.

 

Tada jo darbas buvo vakarais avis iš ganyklų parvesti. Mama imdavo po kelias vadinamąsias normas runkelių ravėti, vaikai jai padėdavo. Būdamas aštuntokas Vytautas pats pasiėmė normą ir augino 70 triušių, kalė jiems būdas – norėjo užsidirbti naujam dviračiui. Ir rudenį į mokyklą 5 km važiavo savo dviračiu.

 

Jei tėvuko kas paprašydavo pamatus išbetonuoti ar rąstus, ganyklų tvorų stulpelius pakeisti, savaitgaliais eidavo su vaikais padirbėti. Uždarbį visada padalydavo, vaikai likdavo patenkinti, Vytautas 9 klasėje jau įsigijo motociklą ir išsilaikė vairuotojo pažymėjimą.

 

Savaitgaliais šeima dažnai važiuodavo į turgų – mama pridėdavo parduoti pieno produktų, priskindavo serbentų ar agrastų, obuolių. Per savaitgalį uždirbdavo pinigų kone tiek pat, kiek per mėnesį kolūkyje. Bene daugiausia – iš ankstyvųjų bulvių.

 

Tėvai džiaugdavosi, kad pavykdavo prie algos prisidurti, vien iš atlyginimų 4 vaikų nebūtų išmokslinę: jis su broliu mokėsi Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas), vienas – inžinerijos, o kitas – agronomininkystės, vyresnė sesuo tapo buhaltere, kita įgijo maisto technologės specialybę.

 

Greta – ir technika

 

Vytautas paskyrimą gavo į savąjį Černiachovskio kolūkį, bet čia jam pasiūlė dirbti tik brigadininku. Pirmininko pavaduotojas pats ištarė: „Savo kaime pranašu nebūsi“, ir padėjo gauti agronomo vietą kitame kolūkyje. Į darbą jame Vytautas nuvažiavo nauju žiguliuku, kurį nusipirko Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), prisiskolinęs pinigų iš giminaičių. Jo atlyginimas buvo190 rublių, skola – kone 5 000 rublių.

 

Tais pačiais metais prie namų pradėjo ūkininkauti – 0,5 ha apsodino česnakais, svogūnais, kopūstais, bulvėmis. Dirbdamas savaitgaliais ir po darbo su broliu užsidirbdavo dar kone du atlyginimus. Todėl kai valstiečių ūkio įstatymas 1989 m. leido pradėti savarankiškai ūkininkauti, neabejodamas prie tėvų vienkiemio paėmė 15 ha kažkada senelio turėtos žemės. Augino daržoves – darė tai, ką geriausiai sugebėjo.

 

„Auginant daržoves – didesnės pajamos, bet ši veikla reikalauja daug rankų darbo, todėl daugiau kaip keliolikos hektarų neaprėpsi. Kai turi daugiau ploto, geriau auginti javus – mechanizuotai pasėsi, su kombainais nuimsi“, – sakė Vytautas.

 

Porą metų jis ūkininkavo su broliu, deja, šis žuvo. V Krikščiūnas iki 1999 m. dirbo 70 ha, tada paėmė kreditą ir pradėjo plėsti ūkį – po 100 ha į metus.

 

Dabar jo technika sukiojasi kone 2 000 ha plote: 800 ha savi, kiti nuomojami. Prie pat sodybos – ir technikos bazė. Dėl šio sprendimo ūkininkas kiek abejoja: viena vertus technika prie namų yra patogu, kita vertus – gyveni tarsi darbo vietoje.

 

Šalia danieliai ir karvės

 

V Krikščiūnas ištarė tik pernai pasijutęs tikru ūkininku – nusipirko tris hailendų veislės karves. Melžti jų neketina – tai mėsiniai gyvuliai. Nereiklūs, visus metus galima laikyti lauke.

 

Pasak Vytauto, tai įvyko kone atsitiktinai: laikė šernų, juos šėrė skaldytais grūdais, o jaunus šerniukus – ir gilėmis iš rankų, bet dėl kiaulių maro pavojaus laikyti šiuos gyvūnus buvo uždrausta. Kad aptvaras neliktų tuščias, įsigijo danielių ir hailendų veislės karvių. Mėsai ir dėl egzotikos.

 

V .Krikščiūno ūkyje dirba trys agronomai – jis pats, sūnus Laurynas ir dukra Giedrė, šią profesiją studijuoja ir jauniausias sūnus Gabrielius.

 

Skirtumų tarp miesto ir kaimo V Krikščiūnas beveik nemato – svarbu geras transportas. Jis įpratęs gyventi vienkiemyje: kieme savo tvenkinys, ryte jame išsimaudai, vakare žuvį gaudai, čia ir motociklai, dviračiai, automobilis – kur reikia, nuvažiuosi. Ir nereikia sukti galvos, kur transportą pastatyti, dairytis, kaip apsivilkęs vaikštai, ar kas nepamato, kad ko nepavogtų– laisvės daug daugiau.

 

„Jeigu ūkį galėtų matyti senelis, turbūt nepatikėtų, kad tai mano nuosavybė. Sovietmečiu už sodybos tvoros prasidėdavo kolūkio runkelių laukai – dėl to jam labai spaudė širdį“, – sakė stambus ūkininkas.

 

Daiva Červokienė/Valstiečių laikraštis

Autorės nuotr.

 
 
Contact form

Šios dienos vardadieniai

Apklausa

Ko labiausiai tikitės iš rajono valdžios?
manoRadviliškis.lt

Redakcija:
mob. (8 691) 44 277
e.p. info@manoradviliskis.lt